Šiemet Klaipėdoje organizuojama Jūros šventė mini 90-ąjį jubiliejų. Ta proga verta atkreipti dėmesį į ankstesnes jūros švenčių tradicijas Lietuvoje. Ar tikrai lietuviškai jūros šventei 90 metų?
Paprastai įvairių švenčių atsiradimas susijęs su religinėmis, žemdirbystės ar istorinių įvykių minėjimo tradicijomis. Skiriasi jos ir savo geografiniu išplitimu – gali būti pasaulinės, regioninės, miesto ar kaimo šventės. Pirmųjų švenčių atsiradimas buvo nulemtas sezoninių žemės ūkio darbų. Įsivyravus krikščionybei, didžioji dalis jų įgavo religinį atspalvį. Pradėjus domėtis savo praeitimi, prigijo ir istorinių įvykių minėjimo tradicijos.
Šventė suburia ir vienaip ar kitaip paliečia nemažą dalį visuomenės, į kurią ji yra orientuota. Ji vienokiu ar kitokiu būdu bent trumpam suvienija. Modernioms, tautinių judėjimų sukurtoms šventėms, tiksliau, jos sumanytojams ir įgyvendintojams, svarbu skleisti reikšminį turinį, kuriuo teigiamos iš anksto apgalvotos mintys ir idėjos. Visada tikimasi kuo didesnio per šventę skleidžiamos ideologijos atgarsio visuomenėje.
Žvejų ir buriuotojų šventės Lietuvos pajūryje
Jūrinių švenčių Lietuvos pajūryje ištakų reiktų ieškoti su jūra ar vandeniu nuo senų laikų glaudžiausiai susisiejusioje bendruomenėje, jos aplinkoje. Klaipėda – gausaus 18–19 a. burlaivių laivyno uostas – 20 a. patyrė daugybę politinių, ekonominių ir kultūrinių transformacijų, taigi ir vietinė socialinių ritualų tradicija, galėjusi gyvuoti kelis šimtmečius, neturėjo galimybių išlikti. Tad nevertėtų stebėtis, kad ieškant Jūros šventės istorijos pradžios tenka pažvelgti į pamario ir pajūrio žvejų kultūrą, mažiau paliestą drastiškų pokyčių. Žvejų buities šventės buvo tiesiogiai susijusios su gamta (gamtosauga) ir žvejybos ypatumais.
Žvejai švęsdavo žuvų neršto ar žvejybos sezono pradžią ir pabaigą, naujo laivo pastatymą, vasarą rinkdavosi į gegužines. Joninių metu (birželio 22–24 d.) Nemuno žemupyje ir Kuršių marių pakrantėje degdavo laužai, kai kur seniausias žvejys padegdavo seną valtį ar plaustą. Žuvies patiekalai, dainos ir šokiai – žvejų švenčių palydovai. Pajūryje Šventosios žvejai turėjo tradiciją pažymėti „jūros magaryčias“, kai vykdavo burvaltės įgulos ir jos šeimininko susitikimas. Švenčiant Jurgines (balandžio 23 d.) Palangoje, ant Birutės kalno, sėkmingos žvejybos labui buvo aukojamos žuvys ar pinigai. Minėtų švenčių kilmės, priešingai nei daugelyje Vakarų ir Vidurio Europos šalių uostų ir uostelių, negalime sieti su krikščionybės šventaisiais, jūrininkų ir žvejų globėjais. Jose išliko senojo pagoniško tikėjimo reliktų.
Tarpukario Lietuvos spaudoje užrašytas seno Šventosios pajūrio žvejo pasakojimas apie 19 a. 10-ajame dešimtmetyje vykusią žvejų jūros šventę. Ji surengta po neįprastai sėkmingo vasaros žvejybos sezono norint atsidėkoti jūrai. Žvejai vainikais puošė savo burvaltes, pajūryje užkūrė didelius laužus, prie kurių dainavo ir šoko su svečiais iš Žemaitijos kone visą savaitę. Šventėje apsilankė Palangoje rezidavęs Rusijos imperijos valdomo krašto generalgubernatorius, kuriam iš Baltijos išniręs jūrų dievaitis įteikė ant žeberklo pamautą „didžiausią ir geriausią“ žuvį1. Šis aprašymas galėtų liudyti ir apie dar anksčiau vykusias pagoniškų motyvų šventes.
Pasakojimas apie šventę Palangoje 19 amžiuje. „Diena“, 1934 m. liepos 22 d., p. 5 / epaveldas.lt nuotr.
Tikėtina, kad dar 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje iš įvairių pamario gyvenviečių rinkosi Kuršių marių žvejai (kuršininkai ir lietuvininkai) su ąžuolinėmis, pušinėmis burvaltėmis į pirmus bendrus (su)plaukimus bei regatas – varžytuves po burėmis. Regatose buvo varžomasi suskirsčius burvaltes į atskiras klases (kategorijas) pagal laivo dydį. Susibūrimas, atitrūkimas nuo kasdienės žvejybos rutinos, varžymasis dėl prizų ir balius krante – viskas kūrė šventinę aplinką ir nuotaiką. 1927–1930 m. Nidoje ir Juodkrantėje vasaromis vykdavo Klaipėdos vokiečių buriuotojų organizuojamos žvejų regatos, kuriose dalyvaudavo nuo 40 iki 50 burvalčių. Šventės-regatos vyko mariose (prie Ventės, Juodkrantėje, Preiloje, Pervalkoje ir Klaipėdos uosto prieigose) bei pajūryje, ties Karkle ir Giruliais. Žvejų ir buriuotojų šventės buvo bent jau simbolinis pagrindas, į kurį rėmėsi pirmųjų ideologinių-valstybinių Jūros švenčių organizatoriai tarpukariu.
Jūros diena Palangoje 1925 m.
Jūros šventė buvo viena iš priemonių propaguoti jūros reikšmę žmogui, tautai, valstybei, palaikyti senas žvejų tradicijas. (iš Bieronaitė, I. Jūros šventė. In Klaipėdos kultūros raidos bruožai. Klaipėda, 1992). Šia citata stebėtinai glaustai ir tiksliai apibūdinama universali marinistinių renginių prasmė visame pasaulyje. Praėjus penkeriems metams po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo (1918 m.), valstybė geografinėje erdvėje įsitvirtino prie Baltijos jūros – Palanga ir Šventoji (1921 m.), Klaipėdos kraštas (1923 m.). Ekonominis ir kultūrinis įsitvirtinimas užtruko ilgiau. Tokiame istoriniame kontekste gimsta lietuviška Jūros šventė.
Jeigu sakoma, kad nėra ar negali būti Lietuvos be Vilniaus, tai tikrai jau galima pasakyti, kad nėr ir negali būti nepriklausomos Lietuvos be Jūros… mūsų Visuomenė nepakankamai supranta Jūros Reikšmę mūsų Tautai bei valstybei… Lietuvos Jūros Draugija, norėdama arčiau supažindinti bei sudominti mūsų visuomenę su Jūra bei jos reikalais, nutarė suruošti visoje Lietuvoje pirmąją Jūros Dieną. Tokia žinia buvo ištransliuota 1925 m. vasarą lietuvių kalba leistuose Klaipėdos krašto laikraščiuose – „Klaipėdos žinios“ ir „Lietuwos Keleiwis“. Ji anonsavo rugpjūčio 2 d. Palangoje organizuotą jūros šventę. Minima draugija į savo gretas subūrė Klaipėdos krašto inteligentus, bandžiusius visuomeninės veiklos pagrindais stiprinti minimo krašto integraciją į Lietuvą. Kaip priemonė šiam tikslui pasiekti pasirinkta jūrinės kultūros ir politikos propagavimo strategija.
1925 m. kovo 25 d. draugijos steigiamajame susirinkime išrinkta Centro valdyba – Klaipėdos krašto direktorijos pirmininkas Endrius Borchertas (patarėjas), uosto bendrovės „Sandėlis“ įkūrėjas ir direktorius Endrius Rėžulaitis (patarėjas), teisininkas ir ekonomistas Vladas Pryšmantas (sekretorius ir reikalų vedėjas), uosto laivybos viršininkas Liudvikas Stulpinas (antrasis pirmininkas), Lietuvos banko Klaipėdos skyriaus direktorius Česlovas Landsbergis (iždininkas), „Ryto“ spaustuvės direktorius Jokūbas Stiklorius (patarėjas) ir Klaipėdos uosto direkcijos pirmininkas Tomas Norus-Naruševičius (išrinktas ir draugijos pirmininku).
Tomas Naruševičius – Klaipėdos uosto direkcijos (1925–1927 m.) ir Lietuvos jūros draugijos pirmininkas / „Lietuvos albumas“ nuotr.
Paskelbtuose įstatuose draugijos nariai deklaravo siekį „žadinti ir skleisti Lietuvoj susipratimą apie jūros ir savojo pajūrio reikšmę, jūreivystės svarbą ir savojo laivyno būtiną reikalingumą Lietuvos tautai“. Jam pasiekti numatyta Klaipėdos uosto, jūrų prekybos plėtros, žuvininkystės ir vandens sporto skatinimas, pažintinė ir šviečiamoji veikla: paskaitos, susirinkimai, diskusijos, ekskursijos ir mokslinių bei populiarių spaudinių apie jūrą (pvz., mėnesinio žurnalo „Jūra“) leidyba. Norėta, kad organizacija taptų idėjinė įvairiapusės (valstybinės ir privačios) jūrinės veiklos tarpininke. Kelti skambius veikimo uždavinius skatino ir signalai iš užjūrio, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenantys lietuviai domisi investavimu į jūrinį verslą. 1925 m. vasarą draugija turėjo skyrius Šilutėje, Kretingoje, Dotnuvoje, Šiauliuose ir Kaune, o Klaipėdos skyriui priklausė 190 narių. Veiklos programos šviečiamąjį uždavinį tikėtasi vykdyti ir organizuojant Jūros dieną visoje Lietuvoje, pirmąją – įžanginę – surengiant Palangoje.
„Lietuwos Keleiwis“, 1925 m. gegužės 9 d. / epaveldas.lt nuotr.
Pirmoji Jūros diena Palangoje buvo rengiama norint supažindinti Lietuvos visuomenę, gyvenusią ar vasarojusią pajūryje, su jūra ir jos nauda valstybei2. Jūros dienai organizuoti buvo įkurtas komitetas, sudarytas iš Susisiekimo, Koncertų ir pasilinksminimų, Loterijos bei Švietimo komisijų. Prie jų prisidėjo dailininkas Adomas Brakas ir muzikas Juozas Žilevičius. 1925 m. rugpjūčio 2 d. (sekmadienį ryte) svečiai iš Klaipėdos į Palangą gabenti automobiliais ir garlaiviais. Palangos Kurhauzo sode programą atidarė karinio orkestro maršas, po kurios sekė vieša jūrų kapitono L. Stulpino paskaita apie jūrinius reikalus ir jų svarbą tautai. Vėliau, grojant muzikai ir dainuojant muzikos mokytojų chorui, vyko loterija, kurioje šventės dalyviai galėjo laimėti ūkio įrankių, paveikslų, gyvą paršelį ar aviną (bilieto kaina – 1 litas). Norinčius jūroje plukdė žvejai su savo laiveliais. Vakare veiksmas persikėlė į Kurhauzo salę.
Po J. Stikloriaus sveikinimo kalbos koncertavo žinomi solistai, diriguojant Stasiui Šimkui dainas atliko vyrų mokytojų choras iš Klaipėdos, fortepijonu grojo Ignas Prielgauskas. Po koncerto tęsėsi šokiai ir žaidimai. Renginio metu už loterijos ir vakarinio koncerto bilietus gauti pinigai turėjo būti panaudoti Jūros draugijos veiklos plėtrai (pvz., minėtas galimas jachtos įsigijimas). Įdomu pažymėti, kad organizatoriams buvo kilusi idėja prie Birutės kalno Palangoje surengti meninį vaidinimą (spektaklį) „Jūratė ir Kastytis“, po kurio šventės svečiai būtų vedami į pakrantę simboliškam Lietuvos žingsniui į jūrą atlikti. Dėl finansavimo ir žmogiškųjų išteklių trūkumo šios programos dalies teko atsisakyti. Nors organizatoriams iš Kauno sveikinimo telegramą atsiuntė Krašto apsaugos ministras Teodoras Daugardas, didesnio atgarsio didžiojoje Lietuvoje pirmoji Jūros diena nesulaukė.
Jubiliejaus logika
Tautą vienijantys jūriniai renginiai ir jūrinės propagandos skatinimas Lietuvai ir didlietuviams pirmąjį nepriklausomos valstybės egzistavimo dešimtmetį nebuvo reikalingi ar „aktualūs“. Jūrų ekonomikai, išskyrus Klaipėdos uosto finansavimą, nebuvo skiriama pakankamai dėmesio. Maždaug tiek laiko – dešimtmečio – prireikė, kad susiformuotų ekonominiu (uostas ir laivynas) ir kultūriniu (lietuviškumas pajūryje) faktoriais paremtas jūrinės politikos poreikis.
Romualdas Adomavičius / A. Mažūno nuotr.
Lietuvos jūros draugijos atsiradimą 1925 m. priskirtume pirmajai jūrinės propagandos bangai, kilusiai netrukus po sėkmingo „sukilimo“ Klaipėdos krašte. Draugijos veikla, neturėdama valstybės paramos ir aiškesnio pritarimo, neišsiplėtojo į platesnį jūrinį sąjūdį. Pagrindiniais šalies jūrinės politikos tikslais įvardintos kryptys – uosto plėtra ir laivyno kūrimas – buvo intensyviai kartojamos po 8–9 metų, antrojo jūrinės propagandos pakilimo metu.
1933–1934 m. laikotarpiu ypač suaktyvėjo jūros reikšmės aiškinamoji propaganda, kai politinius ir kultūrinius įsitvirtinimo pajūryje argumentus papildė itin suaktualėję ekonominės jūros naudos kriterijai. Buvo išskiriama, kas turėjo būti plėtotina jūros įsisavinimo srityje – žvejybos ūkis, gintaro pramonė, prekybinis (tautinis) laivynas ir pajūrio kurortų infrastruktūra. 1934 m. vasarą rengiant vėl pirmąją Jūros dieną, Klaipėdoje jūriniai reikalai jau buvo tapę valstybinės strategijos dalimi ir žinia apie šventę plito kur kas plačiau – po visą šalį.
Apie lietuvių antplūdį Klaipėdoje ir prezidento Antano Smetonos pasižadėjimus jūrai jau kitame tekste…
[1] Pirmoji jūros šventė lietuvių žvėjų suruošta. Diena, 1934 m. liepos 22 d., Nr. 29 (783), p. 5.
[2] „Jūra Lietuvos Valstybės Gyvenime turi arba, geriau pasakius, gali turėti tokios didžios Reikšmės, kad Jūra ir jos reikalais turėtumėme domėtis ne Dienomis, bet Mėnesiais, Metais ir nuolat domėtis. Taigi, atrodo, kad turėtum ruošti ne Jūros Dieną, bet bent Nedėlę, Mėnesį. Na, Pradžiai pasitenkinsime ir Diena.[…] Kad nors tą Dieną mūsų Visuomenė prisimintų sau tą neišsemiamą Grožio, Turtų ir Galybės šaltinį – Jūrą…“ In Jūros Diena – Rugpjūčio 2. Dieną. Lietuwos Keleiwis, 1925 m. liepos 21 d., Nr. 87, p. 3.
